Vilniaus oro uostas (VNO)

keleivių paėmimo vieta

Vilniaus oro uosto istorija
nuo 1915 m. iki šių dienų

Vilniaus oro uosto istorija prasidėjo 1915 m., kai kaizerinė Vokietija dabartinėje vietoje įkūrė karinį aerodromą. Po Pirmojo pasaulinio karo jį perėmė Lietuvą okupavusi Lenkija ir 1932 m. dalį teritorijos pavertė civiliniu oro uostu Wilno–Porubanek, iš kurio pradėjo veikti pirmosios keleivinės linijos į Varšuvą, Rygą ir vėliau platesnį Europos miestų tinklą. Sovietų okupacijos metais oro uostas buvo nacionalizuotas ir daugiausia naudotas kariniams tikslams, o nuo 1944 m. vėl tapo civilinis. Pokariu pastatyti pagrindiniai oro uosto pastatai, o 1962 m. įrengtas naujas kilimo ir tūpimo takas, vėliau prailgintas. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose pradėti reguliarūs skrydžiai reaktyviniais lėktuvais į didžiuosius SSRS miestus ir kai kurias Europos kryptis.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991 m. oro uostas tapo valstybės įmone, buvo pastatytas naujas terminalas, atsisakyta sovietinių orlaivių. Nacionalinė bendrovė Lietuvos avialinijos išplėtė tarptautinių skrydžių tinklą, o vėliau Vilniuje pradėjo veikti ir kitos Europos oro linijos. 2014 m. oro uostas tapo Lietuvos oro uostų filialu, o 2017–2024 m. vyko didelės infrastruktūros rekonstrukcijos: atnaujintas kilimo ir tūpimo takas, įrengtas naujas peronas, modernizuoti riedėjimo takai, rekonstruota centrinė aikštė ir pastatytas naujas išvykimo terminalas, pradėjęs veikti 2025 m. pradžioje. 2025 m., minint M. K. Čiurlionio 150‑ąsias gimimo metines, Vyriausybė priėmė sprendimą 2025–2029 m. Vilniaus oro uostą simboliškai vadinti Tarptautiniu Vilniaus Čiurlionio uostu.